62 metų verslininkas, politikas Jonas Katinas buvo pasinėręs į daugelį veiklų. Dalyvavimas įvairiose srityse suteikė naujų patyrimų ir galimybę ieškoti savo kelio. O jis prasidėjo dar vaikystėje – Jonas Katinas mokslus baigė su pagyrimu, kariniame jūrų laivyne išmoko idealiai lyginti kelnes, bendradarbių vestuvėse rado sau žmoną, susilaukė dviejų dukrų, įkūrė verslą ir tik po dvidešimt penkerių metų nesuskaičiuojamų darbo valandų, savaitgaliais verslininkas gali leisti atsipalaiduoti – su žentais vanotis pirtyje ir kartą per metus su žmona išvykti į poilsinę kelionę. Apie Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų narį rašo laikraštis „Tėvynė“.

„Nestandarto“ žmogus

Jonas Katinas gimė ir augo kolūkiečių šeimoje. Mama tuo metu buvo fermos darbuotoja, tėvelis – statybininkas-stalius. Dalį vaikystės J. Katinas praleido Molėtų rajone, Balninkų miestelyje. „Jis dviejų ežerų santakoje ir tokio grožio kaip Miežiškiai“, – pasakojimą pradėjo verslininkas.

J. Katinas mokėsi Balninkų vidurinėje mokykloje. Buvo „tiksliukas“, gerai sekėsi matematika, fizika ir labai mėgo, nors ir nelabai sekėsi, lietuvių kalbą, ypač literatūrą. J. Katinas mokyklą baigė su pagyrimu ir buvo iš tų mokinių, kurie dėstomų dalykų nemėgo „iškalti“:

– Atsimenu, kaip žiūrėdamas į paveiksliuką, pasakojau apie Žalgirio mūšį ir gavau aukščiausią įvertinimą. Buvau savo minčių šalininkas. Žinoma, istorinių datų nesukursi, bet įvykius kurti galima. Net matematikos uždavinius spręsdavau ne pagal formules, o pagal savo išgalvotą sistemą. Mokytojas Vaitiekūnas stebėdavosi ir sakydavo – atsakymą gavai puikų, o sprendimą iš dangaus paėmei. Toks esu ir dabar  – „nestandarto“ žmogus.

Sekė tėvo pėdomis

Po aštuonių klasių J. Katinas nesutiko toliau mokytis vidurinėje mokykloje ir su tėvais persikėlė gyventi į Panevėžį. Įstojo į tuometinį Panevėžio politechnikumą, kur įgijo techniko statybininko kvalifikaciją, mokslus baigė raudonu diplomu.

– Tėvelis buvo labai nagingas stalius. Jis gamindavo statinaites kopūstams raugti, alui laikyti, statė rąstinius namus. Mačiau, kuo jis gyveno, man patiko ir galbūt dėl to pasirinkau tą pačią specialybę.

J. Katinas pasakojo, kad tuomet aukštais balais studijas baigę studentai į Vilniaus inžinerinį statybos institutą iš karto galėjo stoti į antrą kursą, bet jis norėjo būti „dideliu vyru“ ir dėl to šiandien atsiprašo savo auklėtojos Irenos Davidovienės, kad tuo metu išmintingo žmogaus nepaklausė ir išėjo tarnauti į tarybinę armiją.

Kariuomenė – gyvenimo mokykla

– Už tai, kad nestojau į aukštąją, Dievulis mane nubaudė – sausumos kareiviai tarnavo dvejus metus, o jūreiviai – trejus. Patekau ten, kur blogiau – į karinį jūrų laivyną. Tarnavau Juodojoje jūroje prie sienos su Turkija. Tada buvo sunku, bet dabar visiems sakau, kad kiekvienas vyras privalo atlikti karinę tarnybą ir ginti Lietuvos garbę be jokių išlygų, nes tik ten tampama tikrais vyrais. Iki tol kojinių nemokėjau skalbti. Dabar kelnes lyginu idealiai – kanteliai lygūs kaip peiliai. Tik marškinių neišmokau lyginti, nes jūreiviai jų nevilkėdavo. Ir dabar visada prašau žmonos pagalbos.

Po trejų metų tikro išbandymo vyrams J. Katinas grįžo dirbti į Pasvalio „Ryto“ kolūkį, kur po studijų atliko praktiką. Vis dėlto gyvenimas parodė, kad aukštąją mokyklą reikia baigti. Prisiėjo grįžti arčiau Panevėžio. J. Katinas Paliūniškio kolūkyje įsidarbino vyr. inžinieriumi statybininku ir įstojo į Kauno technologijos universiteto Panevėžio filialo vakarinį fakultetą, kur studijas tęsė pagal tą pačią specialybę.

– Per šešerius metus, kiekvieną savaitę nepraleisdamas paskaitų, baigiau studijas. Namuose laiko mokytis nebuvo, reikėjo rūpintis šeima, prižiūrėti žemės ūkį. Vienu metu laikėme keturias karves, prie statybininko inžinieriaus atlyginimo prisidėdavome veždami pieną į  surinkimo punktą.

Mylimąją sutiko vestuvėse

Pasakodamas savo gyvenimo vingius J. Katinas netyčia praleido bene svarbiausią įvykį. Paprašytas papasakoti, kaip susipažino su žmona Nijole, verslininkas nusijuokė:

– O viskas buvo taip. Kolūkio pirmininkas mane ir dar vieną kolegą nusiuntė pasveikinti Pasvalio metrikacijos biure besituokiančius mūsų bendradarbius – ekonomistę ir kolūkio traktorininką. Mes, du berniukai, nulėkėm su gėlėm, dovanom, gražiai pasveikinom, laimės palinkėjom, bet vestuvių kaltininkai mus išprovokavo važiuoti į Biržus tęsti jaunavedžių šventės. Pagalvojom, mes jauni, „neženoti“, laiko turim, reikia važiuoti, ir net pagalvoti negalėjau, kad ten manęs laukia gyvenimo meilė. Susipažinau su Nijole, ji buvo pirmoji pamergė. Jos pabrolys – aukštas, gražus, ne toks kaip aš mažiukas. Šokome, linksminomės. Tada pabrolio ir paklausiau, ar jis nesupyktų, jeigu trumpam „pašefuočiau“ Nijolę. Sako, gerai, prašom, man nuo to tik dar geriau. Likau nustebęs, bet savim pasitikintis, jaučiausi kaip nugalėtojas ir tik vakarui įpusėjus sužinojau, kad tas pabrolys yra Nijolės brolis.

Netikėtai aplankiusi meilė jauną porą nešiojo lyg ant sparnų. Po pusės metų Jonas vedė savo išrinktąją, netrukus pora susilaukė dukrų Ingridos ir Silvijos.

Krizė palengvino apsisprendimą

Pradėjusi kurti šeimą, pora savarankiškai kabinosi į gyvenimą. Žemės ūkis svetimas nebuvo. Šeima augino gyvulius, daržoves ir vieną dieną kilo idėja atidaryti savo parduotuvę. Vaivaduose pasistatė pirmąją krautuvėlę, vėliau atidarė kavinukę.

– Tada manyje tūnojo kirminas, norėjau įrodyti, kad smulkus ir vidutinis verslas gali gyvuoti. Pradžioje parduotuvėje prekiavo žmona, vėliau kolektyvas plėtėsi. Džiaugiuosi, kad tuo metu paklausiau vieno žmogaus patarimo – pirmų uždirbtų pinigų jokiu būdu negalima investuoti į šeimos gerovę, būstą ar ofisą. Priešingai – investicijos reikalingos gamybai ir paslaugoms. Mes taip ir padarėme. Investavome atnaujindami parduotuvės, kavinės įrangą, norėjosi, kad viskas būtų nauja ir gražu.

J. Katinas pasakoja, kad verslo pradžia klostėsi neįtikėtinai sklandžiai. Sėkmė lydėjo ir žemės ūkyje, ir statybos-gamybos bazėje, ir parduotuvėje, ir kavinėje. Vienu metu įmonėse dirbo per šimtą žmonių, tačiau, kaip ir daugelio verslininkų, 2008-ųjų krizė neaplenkė ir J. Katino.

– Tuo metu viskas krito žemyn, bet laiku pristabdėm ir dabar turime be jokių liūdnų pasekmių trisdešimt penkis įdarbintus žmones. Krizė mums buvo tarsi išsigelbėjimas, turėjome penkias skirtingas verslo rūšis, tad reikėjo apsivalyti ir išsirinkti tai, kas geriausia. Pasilikome Piniavos padalinuką, audžiame mintį dar labiau viską susiaurinti, galbūt pasilikti kavinukę, viešbutuką ir parduotuvėlę.

Dabar gyvena dėl savęs

25 metus Jonas ir Nijolė gyveno be savaitgalių, išeiginių ir atostogų, dirbo po penkiolika valandų per parą, bet šiandien šeima sako gana, atėjo laikas, kada reikia gyventi sau ir dėl savęs.

– Man 62-eji, žmonai 58-eri, manau, pats metas pradėti gyventi kitaip. Savaitgaliais leidžiame sau nebedirbti, galime skaityti knygas, žiūrėti televizorių, žvejoti ar su žentais pirtyje vanotis. Džiaugiamės, kad vis daugiau laiko galime praleisti kartu. Kartą per metus stengiamės išvažiuoti bent į vieną tolimesnę kelionę. Žmona namuose net naujas taisykles įvedė – yra griežtai prisakiusi, kad iki 19 valandos būčiau namuose. Ji rūpinasi mano svoriu, todėl vėliau vakarieniauti jau nebevalia.

J. Katinas neslepia, kad verslininko gyvenimas iš tiesų yra geras, bet vienas nieko nebūtų padaręs. Mat jeigu aplink save nesubursi geros komandos, apie teigiamus rezultatus nėra ko svajoti.

– Dėkoju kolektyvui, kuris kaip skruzdėlytės sunešė investicijas. Su kiekvienu kartu ir atskirai eičiau į žvalgybą. Šešios pardavėjos su manimi dirba daugiau kaip dvidešimt metų, dvylika – daugiau kaip penkiolika, kiti – daugiau kaip penkerius. Taigi pastovumas įmonėje – pats pagrindinis dalykas. Reikia saugoti, mylėti, į kiekvieną įsiklausyti, nes praėjo laikai, kada verslininkai su darbuotojais kalbėjo įsakomuoju balsu.